Thursday, January 28, 2010

Some Experience With Google Wave

For my personal projects I've got Trac setup (OForge to be more precise). Recently with several friends we started working on a new project - 101senses.ch - and for it we adopted Google Wave as a collaboration tool.

Actually we started with the wiki on Trac. But after jumping on the wave wiki naturally became obsolete, old fashioned, inconvenient.

Some observations about GWave:

It reminds a wiki in some sense, just that collaboration happens real-time. You don't have to browse through versions and diffs just to see recent updates.

The functionality of folders is ua bit cumbersome or sometimes even useless. At least I was not able to find any good use for them. The only thing I do is to apply a label "Meeting" with the saved search feature.

I start to fear that as the number of waves increases it will be quite a mess. Even now with 20 waves we already have duplicates. And there is no way to unshare a wave or delete it for everyone.

I really need workspaces. I'm working with different teams on different projects and mixing all the waves in the same pile just makes me loose an overview.

Widgets are cool but where do I find them? Would be great to have some kind of an app market on the web.

It's really great that GWave is open. Because I can extend it with my apps or change it with my own UI. I think it makes a lot of sense. If eventually GWave is adopted as a collaboration platform then we can expect many nice SaaS solutions showing up on the web. The competitive advantage will be determined by a set of features and the user experience, and we won't need to care about data portability.

- posted from my Android

Monday, January 4, 2010

“Liepsnojantis ledas” (“HotIce”) ir Šiaip Pamąstymai

Šiauliai, 2009-12-27, “Liepsnojantis ledas” - renginys, kurio džiaugiuosi nepraleidęs. Ir ne vien dėl to, kad ant jo neįtikėtinas figūras raitė įvairiausi čempionai, bet ir todėl, kad kažkuriuo momentu supratau, kaip visa tai yra gražu.

Grožis yra sudėtingas dalykas ir man, savamoksliškai besigilinant į meną, jis ne visuomet apsireiškia. Pavyzdžiui, galiu klausytis Mocarto ausis pastatęs, bet kažkaip nepasiekia jis manęs, o va išgirdus Debussy, iš karto užlieja gerumo banga.

O kas ten dėjosi! Moterys sukdamosi skraidė. Vyrai jas kilnojo ir mėtė į viršų. Broliai mindė viens kitą su pačiūžomis ir vartėsi kūlvirsčia. Vieni krito, po to kėlėsi, po to greitai, kaip vilkelis, sukosi. Kiti ne tik kojų, bet rankų ir net kaklo vikrumu vertė publiką aikčioti. Stuburo lankstumas, špagatai, salto... Jergutėliau, ir tai ant ledo, su pačiūžomis!

Ačiū Povilui Vanagui ir Margaritai Drobiazko už jų Dailųjį Čiuožimą! Už tą romantišką plaukiantį šokį, kuris nuteikia taip pat gerai, kaip atlikus ar bent susiruošus atlikti kokį nors gerą darbą. Tai taurina, moko pajusti, gerbti ir didžiuotis vertybėmis.

Turi žmogus, matyt, kažin kokį receptorių, apie kurį per biologijos pamokas nemokina, nes jį nelengva įsprausti į trijų eilučių apibrėžimą. Pas kiekvieną jis sudirginamas vis kitaip ir pasireiškia savaip. Pavyzdžiui, jeigu nugara nubėga šiurpuliukas, reiškia kažkas buvo pasakyta, sušokta, pamatyta, perskaityta, patirta... negi ne? F. Dostojevskis sakė, kad Grožis išgelbės pasaulį. Aš juo tikiu.

Linkiu daug šiurpuliukų ir užliejančių bangų ateinančiais metais.

Šiauliai, 2009-12-27, “Liepsnojantis ledas” - renginys, kurio džiaugiuosi nepraleidęs. Ir ne vien dėl to, kad ant jo neįtikėtinas figūras raitė įvairiausi čempionai, bet ir todėl, kad kažkuriuo momentu supratau, kaip visa tai yra gražu.



Grožis yra sudėtingas dalykas ir man, savamoksliškai besigilinant į meną, jis ne visuomet apsireiškia. Pavyzdžiui, galiu klausytis Mocarto ausis pastatęs, bet kažkaip nepasiekia jis manęs, o va išgirdus De Bussy, iš karto užlieja gerumo banga.



O kas ten dėjosi! Moterys sukdamosi skraidė. Vyrai jas kilnojo ir mėtė į viršų. Broliai mindė viens kitą su pačiūžomis ir vartėsi kūlvirsčia. Vieni krito, po to kėlėsi, po to greitai, kaip vilkelis, sukosi. Kiti ne tik kojų, bet rankų ir net kaklo vikrumu vertė publiką aikčioti. Stuburo lankstumas, špagatai, salto... Jergutėliau, ir tai ant ledo, su pačiūžomis!



Ačiū Povilui Vanagui ir Margaritai Drobiasko už jų Dailųjį Čiuožimą! Už tą romantišką plaukiantį šokį, kuris nuteikia taip pat gerai, kaip atlikus ar bent susiruošus atlikti kokį nors gerą darbą. Tai taurina, moko pajusti, gerbti ir didžiuotis vertybėmis.



Turi žmogus, matyt, kažin kokį receptorių, apie kurį per biologijos pamokas nemokina, nes jį nelengva įsprausti į trijų eilučių apibrėžimą. Pas kiekvieną jis sudirginamas vis kitaip ir pasireiškia savaip. Pavyzdžiui, jeigu nugara nubėga šiurpuliukas, reiškia kažkas buvo pasakyta, sušokta, pamatyta, perskaityta, patirta... negi ne? F. Dostojevskis sakė, kad Grožis išgelbės pasaulį. Aš juo tikiu.




Linkiu daug šiurpuliukų ir užliejančių bangų ateinančiais metais.