Monday, January 4, 2010

“Liepsnojantis ledas” (“HotIce”) ir Šiaip Pamąstymai

Šiauliai, 2009-12-27, “Liepsnojantis ledas” - renginys, kurio džiaugiuosi nepraleidęs. Ir ne vien dėl to, kad ant jo neįtikėtinas figūras raitė įvairiausi čempionai, bet ir todėl, kad kažkuriuo momentu supratau, kaip visa tai yra gražu.

Grožis yra sudėtingas dalykas ir man, savamoksliškai besigilinant į meną, jis ne visuomet apsireiškia. Pavyzdžiui, galiu klausytis Mocarto ausis pastatęs, bet kažkaip nepasiekia jis manęs, o va išgirdus Debussy, iš karto užlieja gerumo banga.

O kas ten dėjosi! Moterys sukdamosi skraidė. Vyrai jas kilnojo ir mėtė į viršų. Broliai mindė viens kitą su pačiūžomis ir vartėsi kūlvirsčia. Vieni krito, po to kėlėsi, po to greitai, kaip vilkelis, sukosi. Kiti ne tik kojų, bet rankų ir net kaklo vikrumu vertė publiką aikčioti. Stuburo lankstumas, špagatai, salto... Jergutėliau, ir tai ant ledo, su pačiūžomis!

Ačiū Povilui Vanagui ir Margaritai Drobiazko už jų Dailųjį Čiuožimą! Už tą romantišką plaukiantį šokį, kuris nuteikia taip pat gerai, kaip atlikus ar bent susiruošus atlikti kokį nors gerą darbą. Tai taurina, moko pajusti, gerbti ir didžiuotis vertybėmis.

Turi žmogus, matyt, kažin kokį receptorių, apie kurį per biologijos pamokas nemokina, nes jį nelengva įsprausti į trijų eilučių apibrėžimą. Pas kiekvieną jis sudirginamas vis kitaip ir pasireiškia savaip. Pavyzdžiui, jeigu nugara nubėga šiurpuliukas, reiškia kažkas buvo pasakyta, sušokta, pamatyta, perskaityta, patirta... negi ne? F. Dostojevskis sakė, kad Grožis išgelbės pasaulį. Aš juo tikiu.

Linkiu daug šiurpuliukų ir užliejančių bangų ateinančiais metais.

Šiauliai, 2009-12-27, “Liepsnojantis ledas” - renginys, kurio džiaugiuosi nepraleidęs. Ir ne vien dėl to, kad ant jo neįtikėtinas figūras raitė įvairiausi čempionai, bet ir todėl, kad kažkuriuo momentu supratau, kaip visa tai yra gražu.



Grožis yra sudėtingas dalykas ir man, savamoksliškai besigilinant į meną, jis ne visuomet apsireiškia. Pavyzdžiui, galiu klausytis Mocarto ausis pastatęs, bet kažkaip nepasiekia jis manęs, o va išgirdus De Bussy, iš karto užlieja gerumo banga.



O kas ten dėjosi! Moterys sukdamosi skraidė. Vyrai jas kilnojo ir mėtė į viršų. Broliai mindė viens kitą su pačiūžomis ir vartėsi kūlvirsčia. Vieni krito, po to kėlėsi, po to greitai, kaip vilkelis, sukosi. Kiti ne tik kojų, bet rankų ir net kaklo vikrumu vertė publiką aikčioti. Stuburo lankstumas, špagatai, salto... Jergutėliau, ir tai ant ledo, su pačiūžomis!



Ačiū Povilui Vanagui ir Margaritai Drobiasko už jų Dailųjį Čiuožimą! Už tą romantišką plaukiantį šokį, kuris nuteikia taip pat gerai, kaip atlikus ar bent susiruošus atlikti kokį nors gerą darbą. Tai taurina, moko pajusti, gerbti ir didžiuotis vertybėmis.



Turi žmogus, matyt, kažin kokį receptorių, apie kurį per biologijos pamokas nemokina, nes jį nelengva įsprausti į trijų eilučių apibrėžimą. Pas kiekvieną jis sudirginamas vis kitaip ir pasireiškia savaip. Pavyzdžiui, jeigu nugara nubėga šiurpuliukas, reiškia kažkas buvo pasakyta, sušokta, pamatyta, perskaityta, patirta... negi ne? F. Dostojevskis sakė, kad Grožis išgelbės pasaulį. Aš juo tikiu.




Linkiu daug šiurpuliukų ir užliejančių bangų ateinančiais metais.

No comments:

Post a Comment